Viena skaniausio maisto šalis – Italija. Dažniausiais atvejais įsivaizduojame, jog nesvarbu į kokį šios šalies miestą benuvyktume, visur rasim skanius ledus, picas, vyną ir pastos patiekalus. Tačiau patys su maistu profesionaliai dirbantys italai vieningai kartoja, jog Italija – tai skirtumų šalis, kuri neturi bendros virtuvės. Kiekviename iš dvidešimties šalies regionų vyrauja vis kitokie patiekalai, tradicijos, kultūra, gaminami maisto produktai. Skiriasi ir kalbos akcentai ar pragyvenimo lygmuo. Istorija, pramonė, klimatas bei kiti reiškiniai taip jau nulėmė ir dėl to galime tik pasidžiaugti: tas, kas myli Italiją, gali daug kartų į ją sugrįžti bei pamatyti kažką naujo, paragauti kažko neragauto bei stebėtis kiekvienos vietovės kontrastais. Šiemet į Italiją grįžome ketvirtąjį kartą ir nusprendėm savo dėmesį skirti Veneto regionui paviešėdami dviejuose neapsakomos romantikos miestuose: Veronoje bei Venecijoje.
VERONA
Pirma mintis iššokanti galvoje išgirdus Veronos miesto pavadinimą – Romeo ir Džuljetos istorija. Vilijamas Šekspyras padarė neatlyginamą bei amžiną reklamą šiai vietovei. Ir manau, jog tikrai yra dėl ko. Visų pirma, Verona yra senas (įkurtas anksčiau nei 300 m. prieš Kristų), į Unesco paveldą įtrauktas, miestas, kuriame gausu romėnų bei viduramžių palikimo. Nuostabūs tiltai, siauros gatvelės, miesto jaukumas bei vietinių nuoširdumas tiesiog tvyro ore. Ir mūsų meilei šiam miestui tikrai įtakos neturėjo Šekspyro parašyta drama. Žinoma, mieste išvysite labai daug merginų besibūriuojančių su nebyliais meilės prašymais prie Džuljetos namo. Tad net jeigu ir kažkas atvyko į Veroną gydyti savo sužeistos širdies, miesto magija neabejotinai padės grįžti namo su džiaugsmu ir naujomis viltimis gyvenimui.
Kad Verona yra nuostabi, prieš kelionę išsiaiškinom bendraudami su draugais, produktų tiekėjais ar studijos svečiais. Tačiau apie restoranų kokybę šiame mieste girdėjome nemažai dviprasmiškų minčių. Laimei, kažkieno nusivylimas mums nepasiteisino.
Tiesa, ankstyvą pavasarį veroniečiai yra ypač laimingi ir besišypsantys žmonės. Stebitės kodėl tik šiuo metu? Ne vienas vietinis gyventojas pripažino, jog laikotarpis iki vasarinio turistų srauto grąžina jiems ramybę bei galimybę patiems džiaugtis savo miestu.
Todėl apskritai rekomenduojam Italiją aplankyti pavasarį arba rudenį iki Kalėdų sezono (nuo rugsėjo galo iki lapkričio pradžios).
MAISTAS
Kurdami Veneto miestų gidą norėjom jo kitokio, nei dažniausiai pateikiami tinklaraščiuose. Juk tiktai ne viskas kelionėse yra gražu, ne viskas yra skanu ir tikrai ne visi keliauja su pilnomis kišenėmis pinigų bei nenoru vienur ar kitur pataupyti.
Truputį dviprasmiškai žiūrime į žmones, kurie išsiruošia į kelionę tik… pavalgyti. Nors patys neapsakomai mylim maistą bei jo gamybą, esame nuomonės, jog maistas neturi būti kelionės ašis. Maistas turi puikiai papildyti visus pamatytus įspūdžius ir tapti tik dalele patirties, į kurią norėtumėte sugrįžti dar ir dar.
Tad šiame gastro (ir ne tik) gide aprašytos bus tik tos vietos, kuriose ne tik buvom, bet kurios patiko, su savo pliusais ar minusais. Rekomenduoti kažko, kur nesilankėme ar kas nepateisino lūkesčių, sąžinė mums neleistų.
Kadangi į Veroną atvykome sekmadienį po pietų, teko galvoti kur greitai paužkandžiauti, o vėliau ramiai nuspręsti dėl vakarienės. Taip jau yra, jog sekmadieniais – pirmadieniais daug restoranų čia tiesiog nedirba. Tad akį patraukė Osteria il Punto Rosa. Čia lankytojų gerai įvertinti vynai bei užkandžių lėkštės su kumpiu, sūriais bei namine focaccia. Kadangi iki restorano atpėdinom nei pietų, nei vakarienės metu, staliuką gavome. Osterija maža, tačiau matosi, jog viskas visiškai pritaikyta turistams: darbuotojai iš karto kalba angliškai, meniu plančetėse su nuotraukomis bei tiesioginiu užsakymu į virtuvę. Net ir su geru maistu, toks užsakymo būdas labai nupigina bet kokią gastronominę patirtį.
Užkandžių lėkštės dviems kainuoja nuo 15 iki 20 Eur. Porcijos nėra mažos, užkąsti dviems pats tas. Jaučiasi, kad produktai yra kokybiški, o vynas puikus. Kaip sakant, good not great. Antrą kartą tikriausiai negrįžtume.
Vakarienei pasirinkom rajoninę piceriją. Kodėl rajoninę? Gyvenome apartamentuose už tilto, kuris veda istorinio senamiesčio link. Tad galima sakyt, jog jeigu Verona būtų Vilnius, būtume apsistoję tarp Senamiesčio ir Naujamiesčio.
Gemma Pizzeria sekmadieniais duris atveria 19 val. ir ačiū mūsų galvoms, jog likus dešimčiai minučių iki atidarymo paskambinome rezervuoti staliuką. Atvykome vakarienės pirmieji, tačiau per penkiolika minučių picerija buvo pilnutėlė vietinių gyventojų. Čia karaliauja neapolietiško stiliaus picos, kurios yra laaaabai geros. Kainos svyruoja nuo 7,50 iki 14 Eurų už fantastišką kokybę. Tiesa, picos yra gan didelės, tad verta pasiimti visą sau tik tuo atveju, jeigu labai kirminas graužia skrandį.
Grįžome čia du kartus ir abu likome nenusivylę. Spritz kokteiliai čia po simbolinius 5 Eur. Tiesa, šioje vietoje ir atradom interneto platybėse šiuo metu karaliaujantį Hugo Spritz (tariamas „ugo“), kuris garantuotai puikuosis ir šių metų Lietuvos vasaros terasose. Gėrimas gaminamas iš Prosecco, šeivamedžių likerio, sodos vandens ir mėtų. Jis lengvas bei, man asmeniškai, daug skanesnis už klasikinį Mohito.
Visus rytus pusryčiavome Pasticceria Perlini 1912. Kodėl nebandėm nieko naujo? Visų pirma, mūsų praktika rodo, jog jeigu atradai gerą pusryčių vietą, laikykis jos. Skamba nuobodžiai, bet keliauti į europietiško brunch‘o restoranus su pabodusiais avokadų skrebučiais tikrai nėra atostogų planas. O itališka gera kepykla visada yra puikios rytinės nuotaikos garantas. Čia dviese su jų fantastiškomis sluoksniuotos tešlos bandelėmis, kava ir gardžiais sumuštiniais palikdavome apie 10-14 Eur. Kainos ir kokybės santykis neadekvatus vartotojo naudai. Tiesa, čia dirbančios moterys sukosi žaibišku greičiu nuo pat ryto iki pat kavinės uždarymo. Lankytojai – 95% vietinių gyventojų.
Patarimas – čia dirbančios moterys kalba praktiškai vien itališkai, tad kelis žodžius mokėti reikėtų. Užsisakant tiesiog cafe, gausite espresso puodelį ir taip yra visoje Italijoje. Mėgstat gerti juodą kavą – prašykite americano. Mėgstantys latte, prašykite cafe latte, nes kitu atveju gausite tik puodelį karšto pieno.
Vakarienė namuose. Faktas, jog tie (ir ne tik), kurie dirba darbą profesionalioje virtuvėje, kelionėse nevaikšto vien po prabangius restoranus. Nuo tokio maisto yra labai greitai pavargstama, o paprastumas yra raktas ir į naujus potyrius, ir į storesnę piniginę. Dažnas keliaudamas susiplanuoja kur galėtų sutaupyti, o kur paišlaidauti ir tai nėra gėda. Tad jauskitės laimingi ir nekreipkite dėmesio į vien nudailintas nuomonės formuotojų kelionių nuotraukas.. Mes pirmadienį turėjome ekskursiją po vyno namus ir vynuogynus, tad grįžę vėlai vakare norėjome tiesiog ramiai ištiesti kojas ir besišnekučiuojant pavalgyti „namuose“. Parduotuvėje už geros kokybės ravioli, tarkuotą pecorino sūrį, guanciale gabalėlius, pomidorų padažą su ančiuviais ir vyno butelį sumokėjome 17 pinigėlių. Kadangi patiems teko tik smagioji dalis viską išsivirt, pasikept ir susidėliot, visas maisto gamybos procesas truko vos iki 15 minučių. Pavalgėm fantastiškai bei labai pigiai.
Ko neturėtų daryti turistai? Žinoma, jog valgyti restoranuose, įsikūrusiuose pagrindinėse miestų aikštėse ar tuose, kur stovintis darbuotojas primygtinai siūlo užeiti. Nesakau, jog ten pavalgysite prastai, tiesiog didelė tikimybė, jog vidutiniškai. O ir sumokėsite daugiau nei maistas, kurį jums atnešė, yra vertas. Todėl visuomet labai paranku pasivaikščioti atokesnėse centro gatvelėse. Veronoje yra restoranų (ir labai neblogai įvertintų restoranų), kurie siūlo pietų pasiūlymus. Už 15 eurų gali gauti karštą užkandį, pagrindinį patiekalą, stalo vandens ir kavos puodelį. Susigundėm ir šiam reikalui užsukom į Il Vicoletto. Mažas, jaukus restoranėlis su nedideliu pietų meniu, kuris kaip ir reikėjo tikėtis, pasirodo yra labiau mylimas vietinių nei turistų. Geriausia dalis – maistas paprastas, bet labai skanus. O namų vyno taurė pietų metu – 2 eurai. Taip, perskaitėte teisingai- vynas vos po 2 eurus. Ką galima pasakyti – laiko, pinigų ir kokybės prasme tikrai apsimokėjo. Gal ir atrodo Verona mažytis, pėstute pereinamas miestas, tačiau restoranuose (ir ypač turistiniuose restoranuose) kainos nėra tokios žemos kaip kad lietuviams norėtųsi.
Vynas vynas vynas! Tokiuose prekybos centruose kaip Aldi ar Pam galima nusipirkti vyno nuo 2,5 iki 16 Eurų. Brangiau kainuos Valpolichella, Amarone vynai, o tie paprastučiai, masinės gamybos gėrimai išsprogdino akis su tokiomis mažomis kainomis.
Tačiau norintiems palepinti save geru asortimentu bei gauti puikių patarimų renkantis vyną vakarui, rekomenduoju užsukti į Veronos centre esančią Vivavino gėrimų parduotuvėlę. Čia rasit visko, o svarbiausia – asortimentas bei darbuotojai su puikiomis rekomendacijomis yra tiesiog fantastiški.
Pakalbėkime apie kitokias patirtis. Veroną norėjome pažinti visokią: tradicinę, turistinę, senovinę ir modernią. Todėl kitokioms patirtims pasirinkom mažą, bet jau Michelin vertintojų pastebėtą restoraną Filia. Čia vieta, kuri, rodos, ir labai toli, ir labai arti Italijos. Čia su neįtikėtinu modernizmu bei pasaulio virtuve susijungia ne tik itališki produktai, bet ir pagarba gamtai. Prieš metus duris pirmiesiems lankytojams atvėręs restoranas dar tik skinasi kelią savo žinomumo skalėje. Jame dirba trys darbuotojai: įvairiausiose pasaulio šalyse dirbęs šefas, ypač gabus someljė ir vyriausias virėjas. Nesam visiški degustacinių vakarienių gerbėjai, tačiau kartas nuo karto mėgstame jomis palepinti savo smalsumą. Ir galiu pasakyti tik tiek- dar niekur nevakarieniavome, kur taip meistriškai maistą papildytų gėrimai. Deriniai susijungia į fantastiškas istorijas, juosiančias įvairiausias pasaulio šalis. Kita naujovė – kokteilio derinimas prie desertų. Čia mes pabuvome someljė bandomaisiais triušiukais prieš vasaros sezoną, tačiau eksperimentas puikiai pavyko.
Restoranas turi du degustacinius meniu: vienas pritaikytas žuvies ir jūros gėrybių, o kitas – mėsos mylėtojams. Išbandėm abu, o vyno derinimo paprašėm vieno per pusę. Tiesą sakant, su tiek skirtingų gėrimų bei patiekalų visko užteko per akis. Paminėsit mano žodį, ši dviejų talentingų žmonių draugytė vieną dieną nušvis raudona žvaigždute prie įėjimo durų.
Degustacinės vakarienės kaina asmeniui – 80 Eur. Vyno derinimas asmeniui – 40 Eur.
Taip jau nutiko, kad paskutinę viešėjimo mieste ar šalyje dieną renkamės tokį turizmo planą – einu ten, kur matau ir darau bet ką. Skamba įdomiai, bet tokios dienos būna pačios linksmiausios. Lankom vietas, kurios pasirodo vertos užsukimo, leidžiam sau daugiau nei įprastai kokteilių. Ypač kai oras pasitaikė nuostabus – visomis mūsų viešnagės dienomis Italijoje buvo daugiau nei 13 C laipsnių šilumos, ypač mažas vėjas ir dažnai saulėta.
Aperol Spritz už 3,50 eurų? Žinoma, ir tai ne scam‘as! Kavinukėje Gastronomia Scapin 1935 močiutė maišo kokteiliukus ir pardavinėja gruzdintus dalykėlius. Paeinant užsukti, atgauti jėgas ir pusvalandį pailsėti tikrai verta.
Šalimais, vos už sienos įsitaisiusi Q.B. Gelato pasižymi puikia ledų kokybe. Ragavom, užskaitom. Kaušelis ledų kainuoja 3 pinigučius. Nors oras buvo pavasariškas, pakvaišti dėl ledų vis gi nesinorėjo… Bet Veronoje yra tikrai ne viena puiki ledainė. Gaila, jog per keturias vizito dienas laiko visiems savo gastronominiams planams įgyvendinti neužteko. Bet dėl to nosies nukabinti nereikia- kaip ir minėjau įrašo pradžioje, Italija yra šalis į kurią gera sugrįžti dešimtis kartų ir vis vien kažkas dar lieka nespėto aplankyti!
Ar egzistuoja Veronoje vaizas už milijoną? Tikrai taip! Ir čia kalbu apie labiausiai posh miesto barą – Hotel Milano & Spa terasą. Iš šio, ant stogo įsikūrusio, baro atsiveria panorama į oranžinius stogus ir patį miesto pasididžiavimą – Veronos areną. Terasa moderni, yra šildytuvai, tad net ir vyraujant vėsesniam orui galima gan jaukiai pasisėdėti. Žinoma, rekomendacija staliuką rezervuoti ir apsilankyti saulei leidžiantis. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kokia masė žmonių nori čia papulti turistinio sezono metu. Kokteiliai puikūs ir, palyginus su gėrimais vietose, kuriose lankėmės, jau aukštesnėmis kainomis: nuo 10 iki 15 eurų. Tačiau vaizdas, kuriuo tenka mėgautis ramiai tuštinant taurę yra vertas daug daugiau. Tad shut up and take my money!
Paskutinė tradicinė veronietiška vakarienė. Filia restorano someljė rekomendavo jam labiausiai patinkantį vietinių patiekalų restoraną Greppia. Veneto regione tikrai ne pica yra tradicinis maistas. Čia reikia ragauti asilienos ar arklienos ragu, trumų, risotto al amarone. Užsigerti Amarone ar Valpolichella vynu. Restoranas buvo tikra itališka patirtis. Jau 19 val. prieš pat restorano atsidarymą, minia italų stoviniavo prie durų. Ir nė vieno turisto. Na, išskyrus mus. Meniu kainos niekuo nesiskiria nuo kitų tokio tipo restoranų – antipasti nuo 15 Eur, pirmieji patiekalai 15-20 Eur, pagrindiniai patiekalai nuo 23 Eur. Tačiau porcijos tokios, jog alkanu namo išeiti nelabai pavyktų. Tiesa, vietiniuose restoranuose nėra lėkštėje pateikimo meno. Čia maistas komfortiškas, paruoštas su meile. Kažkur kamputyje rankomis močiutė pjausto mėsas bei sūrius. Ir pjausto taip nuo dūšios močiutiškai – kad gabalėlis per plonas nebūtų.
Ką pastebėjome šiame restorane, tai tą nuostabų italų pasimėgavimą bendravimu bevalgant. Čia komentarų apie patiekimą ar patį maistą nedaug – svarbiausia laikas kartu su šeima ar draugais. Šio suvokimo, jog maistas bendrina, sujungia ir yra vertas ritualų, mums, lietuviams, reiktų dažnai pasimokyti.
Martyno lėkštė pastos su šonine kainavo 17, mano tagliatelle su trumais- 20 eurų. Patiekalas ypač paprastas, bet skanesnės pastos visos kelionės metu neragavau.
Ką verta paragauti viešint Veronoje?
– Tradicinės pastos su arklienos arba asilienos ragu
– Patiekalų su trumais
– Vietinių sūrių ir vytintos mėsos gaminių (Vietiniai rekomandavo šias dvi parduotuvėles Veronoje: Antica Saumeria Albertini ir Formaggi e non solo)
– Spritz tipo kokteilių
– Valpolichela arba Amarone vyno
– Sluoksniuotos tešlos bandelių su pistacijų, citrinų ar šokolado kremais
– Minkštutėlės focaccia duonos
Stalo aptarnavimo mokestis
Atkreipkite Italijoje dėmesį į maitinimo įstaigos kvito eilutėje esantį žodelį coperto. Tai stalo aptarnavimo mokestis, kuris nėra arbatpinigiai. Tai mokestis asmeniui už medžiagines staltieses bei servėtėles, švarius keičiamus įrankius, kartais ir už atnešamą duonos bei pasitikimo užkandžių krepšelį.
Šis mokestis kiekviename restorane yra fiksuotas ir gali kisti nuo 2 iki 5 eurų asmeniui. Neišsigąskite, coperto moka visi – ir vietiniai italai, ir turistai. Detaliai skaitykite meniu, dažniausiai mokesčio dydis rašomas apačioje arba kitoje pusėje.
LANKYTINOS VIETOS
Prieš apžvelgiant lankytinas vietas turėčiau paminėti, jog Veronos miesto kortelė yra tai, ko jums reikia. Kodėl? Visų pirma, ji greitai atsiperka (48 valandų kortelė kainuoja vos 25 eurus), antra, objektus galima gan greitai aplankyti, nes jie nėra dideli, tačiau nuostabūs. O trečia, jums nereikės laukti eilėse.
Džuljetos namas
Į kiemelį įleidžiami visi. Čia gali nufotografuoti balkoną, per kurį Romeo lipo bučiuoti Džuljetos ar patrinti bronzinį Džuljetos papą ir sulaukti sėkmės meilėje (dėl šito dar pažiūrėsim ateityje). Tiesa, neverta apsigauti – taip visų mylimas balkonas buvo pastatytas daug daug vėliau, siekiant pritraukti turistus. Kodėl verta užsukti? Nes tai vienas Veronos simbolių. Apsilankius pačio namo viduje galima pasifotografuoti žymiame balkone, grožėtis viduramžių freskomis, paveikslais, rūbais ir baldais.
Veronos Arena
Tai romėnų amfiteatras pačiame Veronos viduryje. Tiesa, jis gerokai mažesnis už Romos koliziejų, bet yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo statinių pasaulyje. Dabar Veronos arena atvira turistams, bet joje kartu iki šiol vyksta ir garsūs operos pasirodymai, sukviečiantys daugybę žmonių iš viso pasaulio.
Šventos Anastasijos Bazilika
Tai pati gražiausia bažnyčia visoje Veronoje. Gotikinė architektūra tiesiog užburia. Bažnyčios viduje pasiėmus lankstinuką su aprašymais galima detaliau įsigilinti į kiekvieną altorių, simbolį ar meno kūrinį.
Veronos Katedra
Dar viena apsilankymo verta bažnyčia, kuri yra tikras romėnų imperijos palikimas. Ši katedra, kuri dabar yra Veronos vyskupijos būstinė, buvo pastatyta po to, kai dėl žemės drebėjimo sugriuvo dvi toje pačioje vietoje stovėjusios bažnyčios.
Bažnyčia suskirstyta į kelias dalis, kurias galima apžiūrėti: anksčiau stovėjusios Šv. Elenos bažnyčios fragmentai, krikštykla ir archeologiniai radiniai.
Castelvecchio tiltas
Gražiausias veronos tiltas, kutis dėl savo arkinės struktūros, savo statybos metu buvo didžiausias pasaulyje. Pro tilto arkas atsiveria gražūs upės vaizdai, tad verta juo ir paupiu pasivaikščioti tiek dienos, tiek vakaro metu.
Torre dei Lamberti
Norisi pasigrožėti Veronos panorama? Laikas kilti į miesto širdyje esantį bokštą. Gera naujiena ta, jog už papildomą vieną eurą varginti kojų nereikės ir galėsit lifto pagalba pakilti į patį viršų.
Modernaus meno galerija
Modernaus meno mylėtojams širdis atsigaus Archille Forti galerijoje, įsikūrusioje Ragione rūmuose. Galerija nėra didelė, tačiau su nuolat keičiamomis parodomis ir vertais dėmesio kūriniais.
Castello san Pietro
Norisi dar vienos miesto panoramos? Už 3 eurus pirmyn ir atgal galima nusipirkti funikulieriaus bilietuką ir grožėtis visu miestu iš centro pakraščio apžvalgos aikštelės.
Kelionė į vynuogynus
Bene geriausia gastronominė patirtis ir idėja buvo užsisakyti ekskursiją į Veronos vynuogynus su vyno degustacija. Pačią ekskursiją užsisakėme iš AirBnB. Patikėkit, tos 4-5 valandos kupinos vyno, naujų žinių, juoko, maisto, vaizdų ir pokalbių praėjo ypač greitai.
Ekskursijos metu aplankėme net du vynuogynus su vyno daryklomis. Viena jų – didesnė, modernesnė, tačiau Italijos mastu esanti vidutinio dydžio, nes per metus pagamina apie 1,5 milijono vyno butelių. Buvo įdomu ne tik sužinoti apie Valpolichela ir Amarone vyno gamybą, bet ir palyginti kaip gėrimas buvo gaminamas anksčiau, ir kaip gamyba sumodernizuota dabar.
Antras vynuogynas, kurį lankėme priklauso mažiesiems ūkininkams. Tai reiškia, jog ši vyno gamykla per metus pagamina tik iki 50 000 butelių vyno. Šis ūkis išsiskiria ir tuo, jog jie gamina natūralų vyną ir nenaudoja jokių cheminių trąšų. Rodos du, tame pačiame regione esantys, vynuogynai vienas nuo kito nutolę tik per 10 minučių kelio automobiliu, bet skirtumas tarp vynuogių auginimo sąlygų, reljefo, požiūrio į gamtą ir gėrimų asortimento yra milžiniškas. Per daug apie tai, ką sužinojome ekskursijoje nesinori išduoti, nes patikėkit, ši patirtis yra tai, kas jus privers dar labiau įsimylėti Veneto regioną.
Jeigu būtume turėję daugiau dienų Veronoje, ką dar būtume aplankę?
– Džuljetos kapą
– Caltelvecchio muziejų
– Giusti sodus (turėtų būtų labai gražu vėlyvą pavasarį – vasarą)
– Romėniškąjį teatrą
– Vietoves ir miestus už Veronos ribų: Gardos ežerą, Dolomitus, Madonna della Corona bažnyčią, Padovą (ypač jos maisto turgų), Boloniją
VENECIJA
Nemeluosiu, Veronoje taip smagiai praleidome laiką, jog labai bijojau, kad Venecija nepaliks gero įspūdžio. Visgi, kol Verona yra dažniausiai turistų mėgstama vienos dienos kelionės kryptis, Venecija pasižymi dideliu miesto svečių kiekiu, aukštesnėmis kainomis, viešinčių apgaudinėjimu bei dvokiančiais kanalais. Bent jau tokie prisiminimai vyrauja ne vieno miestą aplankiusio atmintyje ir atvykę supratom, jog dauguma šių dalykų yra tiesa. Tačiau miesto žavesio ir likusių trijų dienų kelionės tai toli gražu neužgožė. Venecija – miestas, kuriame tiek įvairovės, jog gali laisvai pats sau susidaryti tobulą dieną su skaniu maistu, gražiu vaizdu ir už tai nepermokėti.
Vos tik atvykus į Veneciją supranti, kad atsidūrei visai kitame pasaulyje: nebėra žolės ir medžių, kelius keičia žydrai žalsvas kanalų vanduo, gatvės ypatingai siauros, vietoje automobilių – kateriai, gondolos ir katamaranai. Vaizdas užgniaužia kvapą ir dabar jau žinai, kodėl čia taip aktyviai plūsta žmonės iš tolimiausių pasaulio kampelių.
Keletas faktų apie Veneciją:
Miestas grimzda. Venecijoje vis dažniau patvinsta gatvės, o plaukant didžioju kanalu matyti nemažai apleistų bei jau užtvindytų įstabios architektūros pastatų. Dalis jų yra renovuojami ir gelbėjami. Jeigu nebus drąstiškai imamasi veiksmų, mokslininkai spėja, jog 2100 metais miestas bus visiškai užsemtas. Kas metus miestas vidutiniškai pagrimzda po 1-2 milimetrus.
Didžiojo Venecijos kanalo gylis siekia net 5 metrus! Na, o dauguma mažųjų kanalų yra vos 1,5 – 2 metrų gylio.
Kanalų vanduo yra toks ryškus dėl Adrijos jūros šiaurėje esančios Venecijos lagūnos.
Venecijoje yra 438 tiltai bei 177 kanalai. Net 72 tiltai priklauso privatiems asmenims. Kanalai bei tiltai jungia net 118 miesto salelių.
Mieste yra virš 350 gondolų ir apie 400 oficialių jų “vairuotojų”. Gondola yra plokščiadugnė, 11 metrų ilgio ir sveria 600 kilogramų.
Dalis Venecijos pastatų skaičiuoja apie 800 metus.
Iš tiesų, Venecija yra pelkė. Pirmieji vietovės gyventojai sugalvojo pelkės vietas išsausinti ir ant jų statyti medinius pamatus miestui. Taip atsirado kanalai, su idėja, kad jie leis išlaikyti bei sustiprinti pastatytus pamatus, ant kurių ir dabar miestas tebestovi.
Venecijoje neverta naudotis GPS. Šiuo faktu įsitikinome ir patys – tarp siaurų akmeninių gatvelių pagauti palydovinį ar tinklo ryšį gali būti sudėtinga.
Visos gondolos privalo būti nudažytos juodais dažais. Kodėl? Senovėje šie laiveliai buvo pagrindinė susisiekimo priemonė, ko pasekoje puošyba, spalvomis bei raštais pasiturintys demonstruodavo savo statusą. Tad norėdama, jog visi miesto gyventojai atrodytų lygūs, Venecijos valdžia priėmė sprendimą, galiojantį iki šiol.
Venecijoje draudžiama važinėtis dviračiu, riedlente, riedučiais, paspirtukais. Draudžiama ir maudytis kanaluose. Tai ne tik nehigieniška, bet ir simbolizuoja didelę nepagarbą miesto gyventojams.
MAISTAS
Atvykome trečiadienio popietę traukiniu iš Veronos į Veneciją. Apartamentuose mus pasitikęs jų savininkas Maurizio parekomendavo jūros gėrybių restoraną – Cantina do Spade. Sakė, jog jis pats dažnai ten apsilanko: ir kainos nesikandžioja kaip kituose miesto restoranuose, ir maistas ypač gardus.
Būtent Venecijoje norint pavalgyti kaip vietiniui, reiktų rinktis žuvies patiekalus. Čia maisto iš jūros yra labai daug, kokybiško bei skanaus.
Rekomenduotas žuvies bei jūros gėrybių restoranas paliko didelį ir gerą įspūdį. Ir vėlgi mums pasisekė – paskambinus jie mums staliuką popietės metu surado iš karto. Na, o vakarienei būtina rezervuoti iš anksto arba dieną prieš. Labai sotūs pietūs dviems su vynu ir stalo aptarnavimo mokesčiu atsiėjo apie 50 eurų.
Vakarienei pasirinkom Alla Corte Ristorante. Restorane tvyro tikrų tikriausia itališka dvasia. Ką turiu omenyje? Personalas iki numirimo draugiškas, vaikšto ir su visais kalbasi kaip draugai, groja gyva muzika, dar pats savininkas pabrazgina gitarą. Juokas ima prisiminus, bet tai buvo bene šilčiausia patirtis Venecijoje, žmogiškąja prasme. Būtent tokius italus mes esame pratę matyti!
Maistas skanus, restoranas yra spagheteria tipo, tad mums buvo pasakojama apie kiekvieną rytą gaminamą šviežią pastą. O ji iš tiesų gardi! Tačiau porcijos tokios, kad įveikti yra labai sudėtinga. Martyno pasirinkimas – tagliatelle su antiena, o mano – ravioli su sepijų rašalu, žuvimi ir artišokų padažu. Abu patiekalai buvo labai skanūs. Nors buvom pilni ir ties pilvų sprogimo riba, tačiau atsiliepimuose skaitėme pagyras apie tiramisu ir negalėjom neparagauti. Savininkas nemelavo – kol stengiasi, jog pagrindiniai patiekalai būtų ohoho dydžio, desertus renkasi gaminti mažus, bet paliekančius įspūdį. Taip ir buvo – netradicinis kubo formos tiramisu žaibiškai išnyko iš lėkštės. Vakarienė dviems su maistu, vynu, desertu ir stalo aptarnavimo mokesčiu – 66 eurai.
Kaip jau supratote, Venecijoje kainos nebuvo taip baisiai šokiruojančios, kaip galvojome, tačiau aukštesnės nei Veronoje. Kita vertus, mes rinkomės labiau vietinių mėgstamus restoranus (nors kartais atrodo, jog vietinių Venecijoje ypač mažai), kurie toliau nuo turistinių centrų. Būtent pastarosiose vietose matėme meniu su įprastomis 50 eurų kainomis už vieną patiekalą. Atrodo, jog čia viskas brangiau tik dėl turistų, tačiau turėkite omenyje, jog Venecija yra miestas su daugybe išties įspūdingų bei prabangių restoranų, besipuikuojančių Michelin žvaigždutėmis.
Aišku, viešint mieste prie lagūnos ir besimėgaujant šviežios žuvies patiekalais atgimė vidinė virėjų dvasia. Tad kodėl neatsikelti anksčiau ir neapsilankyti vietiniame turguje bei nepabandyti apsirūpinti pietumis patiems?
Atkeliavus į žuvies turgų akys pradėjo žvairuoti. Tokį pasirinkimą pamatysi net ne kiekvienos išvykos metu. Norėjosi visko. Ta prasme VISKO.
Už keturis kalmarus, keturis langustus, šešias dideles krevetes ir šviežutėlės menkės filė sumokėjome apie 17 Eurų. Su visu garnyru patiekalams ir vyno buteliu tilpome į 30 Eurų.
Iš visų šių pinigų dviese pavalgėme du kartus. Ir pavalgėm nerealiai skaniai. Tai jūs pasakykit, ar neapsimoka?
Kas labiausiai žudo nuotaiką Venecijoje? Žmonių srautai. Atrodo kad ir kaip anksti beatsikeltum, išėjus iš savo gatvelės, turistų minios būna jau apgulusios 2/3 miesto. Eidami į turgų suradom tokią idomią vietelę Al Merca, kurioje ruošiami paprasti bet skirtingi sumuštinukai po 1,50 eurų. Vaikinukai pardavinėja juos ir… vyną. Daugiau nieko kito neturi. Pamatėm, jog ankstyvą rytą jau keli laimingi italai su taurėmis aplink šią, niekuo neatkreipiančią dėmesio kioskę, stoviniuoja. O niekas kitas nesužadina smalsumo kaip tie nuo rausvo gėrimo nušvitę palaimingi veidai. Nusprendėm sumuštinukų nusipirkti ir mes. Kavos pasiėmėme iš greta esančios kavinės. Pusryčių kaina dviems – 15 eurų. Sotu, skanu ir adekvatu. Paskutinę dieną dar pasiėmėm ir aperoliukų. Vos po 3 pinigus.
Nuvykt į Veneciją ir neparagaut Tiktoko ledų? Nejuokaukit. Prie Suso ledainės prastovėjom ilgiausioj eilėj apie 15 minučių (dėkui ten greit besisukančiom merginom). Matosi, jog šios populiarios ledainės auditorija – vien internetinėj platformoj valandas leidžiantis jaunimas. Na, ir tuomet mes, tokie dvasios senjorai.
Ledai nustebino – nu labai skanūs! Paragavus pateisinamos visos eilės ir laikas stovint jose. Už dvi dvigubas porcijas sumokėjom truputį mažiau nei 10 eurų.
Žinot, kas geriausia Venecijoje? Visur vaikštai pėstute, o kai pavargsti prisėdi kavos ar kokteiliuko. Ir visai galva neapsisuka. Venetian Spritz – tai iš tradicinio Venecijos regiono bitter‘io gaminami kokteiliai. Mes esame pratę prie kokteilių su Aperol‘iu, tačiau Venecijoje gan populiarus Campari variantas. Tad jeigu prisėdus jums pasiūlo Venetian Spritz, tai tikėkitės, jog gausit kažką per viduriuką.
Kokteilių kainos svyruoja nuo 3 iki 6 eurų, kuriuos mes ragavome. Tačiau turistams pritaikytuose restoranuose girdėjome žmonės sumokėjo ir po 16 pinigų už taurę raudonų burbuliukų. Norint tikro, nesuvaidinto Spritz, pravartu apsilankyti oficialiame Terrazza Aperol bare.
Vakaroti kaip tikram Venecijos gyventojui? Tikrai taip! Vėlgi, draugiškasis Filia restorano someljė, kilęs iš vietovės netoli Venecijos, rekomendavo vietą Vino Vero su geriausiu vynu ir tradiciniais Cicchetti – venecijiečių nedideliais tradiciniais užkandukais – sumuštinukais, patiekiamais baruose ar osterijose. Ar rekomendacija pasiteisino? Ir dar kaip! Tai buvo viena tų vietų Venecijoje, į kurią sugrįžome sekantį vakarą ir dar mielai grįžtume. Užkandžiai nuostabūs, vyno selekcija – taip pat. Priragavom visko ir galim pasakyt tik vieną – netikėkit žmonėmis, kurie sako, jog „Venecijoje užtenka tiesiog pasiimti cicchetti ir nereikia nei pusryčių kur eiti, nei pietų.“ Bandėm ir garantuojam, jog tų sumuštinukų, kurių vieneto kaina yra apie 3 eurus, neužtenka pakeisti normaliam dienos maistui. Ypač jeigu šalia stovi viena ar dvi gero vyno taurės.
Vaikščiojat Dorso Duro kvartale ir norit kavos? Prašom – Mamafe – Salento Bakery kavinėje ir papietaut galit, ir paragaut tradicinių sausainių Bussolai, ir atsigert Cappuccino. Už dvi kavas ir du sausainius sumokėjom 5 eurus.
Pasta išsinešimui – tokią gurmanišką atrakciją siūlo Bepe Bigoi Venezia. Į šią vietą neplanavome eiti, tačiau mus sugundė eilė smalsuolių ir faktas, kad prieš perkant pastą, jie duoda jos paragaut. O kodėl nepasinaudot nemokamu kąsniu? Na ir va, paragauji, ir jau stovi eilėj su atverta pinigine. Yra kelių rūšių tradicinė pasta, iš kurios gali rinktis. Kaina – 8 eurai už indelį, tačiau vienam asmeniui jo pilnai užtenka. Papildomas sūris kainuoja po pusę pinigo. Šiaip labai skanu ir sučepsėjom pasidalindami gan greitai.
I‘Bacaro de Bischeri siūlo vyną ir mega didelius itališkus sumuštinius minkštutėlėje Foccacia duonoje. Dėl vyno nieko pasakyt negaliu, bet sumuštinis geras. Natūralūs skoniai, viskas šviežia, gardu ir gan sveika. Tiesa, tokį sumuštinį įveikti vienam manau būtų sudėtinga. Kaina – 9 eurai.
Ką verta paragauti viešint Venecijoje?
– Tradicinių užkandukų cicchetti ir vyno
– Prosecco iš Veneto regiono (tai šio putojančio vyno sostinė)
– Jūros gėrybių ir žuvies patiekalų
– Tradicinių sviestinių sausainių
– Venetian Spritz
LANKYTINOS VIETOS
Burano ir Murano salos
Kadangi įrašo pradžioje minėjau, jog norime šiame gide išlikti sąžiningi ir sakyti viską, kaip mums atrodė tai prašom- šios dvi turistų liaupsinamos salos mums įspūdžio nepadarė. Visų pirma, iki Burano plaukti reikia apie 45 minutes. Ten nuvykus pasižiūri į dailius spalvotus namelius, pafotografuoji juos ir po valandėlės gali ramiai vėl sėsti į laivelį, plaukiantį Venecijos link. Pirmą kartą lankantis mieste tikrai rekomenduojam nuvykti, tačiau grįžę į Veneciją antrą kartą ten nebekeliautume.
Murano sala didesnė, joje galime praleisti truputį daugiau laiko. Tiesa, manau, jog keliaujant į šią stiklo meistrų buveinę, reiktų nepataupyt poros dešimčių eurų ir pasidžiaugti vaizdu, kaip magiški stiklo gaminiai gimsta nuo nulio. Murano graži vietovė, nameliai jau ne tokie spalvoti, tačiau akis vis vien galima rasti kur paganyti.
Šioms saloms abu it susitarę rekomenduotume skirti ne daugiau nei gerą pusdienį laiko.
San Marco aikštė ir bazilika
San Marko aikštė ne tik pati didžiausia Venecijoje, bet ir yra labai dažnai apsemiama. Mes turėjome galimybę pasivaikščioti po aikštę, kurioje matėsi iš kanalizacijos burbuliuojantis vanduo ir telkšojo balos. Tačiau taip tragiškai, kaip teko matyti Tiktoko vaizdeliuose, toli gražu nebuvo. Mūsų klaida buvo ta, kad į šią vietą atvykom paskutinę kelionės dieną ir labai nuliūdau, jog Venecijoje nebuvome nusipirkę nė vieno bilieto į lankytinus objektus. Bažnyčia yra fantastiško grožio iš išorės. Neabejoju, jog įspūdingas ir jos interjeras.
Tiesa, eilės nežmoniškos, todėl Venecijoje visais bilietais pasirūpinkite internetu iš anksto.
Apžvalgos aikštelė T Fondaco prekybos centre
Pati geidžiamiausia apžvalgos aikštelė yra ne kur kitur, o ant prekybos centro stogo.
Užlipti yra nemokama, tačiau būtina užsirezervuoti laiką internetu. Tai ypatingai svarbu, nes laikai ir datos tirpste tirpsta, o norinčių pakliūti be rezervacijos apstu. Kaip bebūtų, srautas yra griežtai kontroliuojamas apsauginio personalo, tad neturėdami rezervacijos čia nepakliūsit, o ir atėję anksčiau įleidžiami kitu laiku nebūsit (bandėm, tad galiu tik pasidalinti nevykusia patirtimi).
Paspausti kelis rezervacijos mygtukus mobiliajame tikrai verta – nuo terasos atsiveria nuostabi panorama į didįjį kanalą, raudonus miesto stogus bei Ponte di Rialto tiltą.
P.S. Ant terasos galėsite būti ne ilgiau nei 15 minučių.
Ponte di Rialto tiltas
Kuo ypatingas šis tiltas? Tai – seniausas tiltas Venecijoje, kuris jungia kelias miesto dalis per didįjį kanalą. Pastatytas tiltas sulaukė daug kritikos ir netgi teiginių, jog jis neatlaikys ir sugrius taip, kaip toje pačioje vietoje sugriuvo keli jo pirmtakai. Kaip bebūtų, statinys ne tik išliko ilgaamžiu, bet ir tapo tikrų tikriausia turistų atrakcija bei Venecijos simboliu.
Libreria Acqua Alta
Žmonės plūste plūsta į keisčiausią knygyną Venecijoje (o gal ir pasaulyje), kad galėtų palypėti keliais užlietų senų knygų laipteliais. Kurie, mano nuomone, atrodo labai nehigieniškai, tačiau atspindi ne kartą minėtą faktą – Venecija kartais paskęsta tiesiogine to žodžio prasme.
Knygynas save afišuoja kaip gražiausiu pasaulyje, tačiau jis yra tiesiog mažytė siaura patalpa, kuri tikrų tikriausiai yra perpildyta knygomis. Knygos visur: įspraustos į anksčiausias angas sienose, sumestos vonioje ar gondoloje. Kur pažvelgsi, visur knygos, o vietos prasilenkti su kitu, deja, nėra. Kodėl knygos viduryje parduotuvės yra sumestos į gondolą? Atsakymas paprastas – potvynio metu parduotuvėje vanduo gali pakilti iki kelių dešimčių centimetrų, tad šios knygos yra apsaugojamos.
Knygų mylėtojams ši vieta patiks. Joje galima ne tik susirasti ką paskaityti, bet ir įsigyti gražių, unikalių suvenyrų, labai simpatiškų atvirukų ar plakatų. Ši vieta pasižymi ir tuo, jog joje yra daug kačių. Gaila, bet savo apsilankymo metu nė vienos neišvydome.
Kaip bebūtų, geriausia Venecijos pramoga mums tapo vandens transportas, arba kitaip vadinami jų vandens autobusai Vaporetto. Už 72 valandų bilietą sumokėjom po 45 eurus ir tai buvo viena geriausių investicijų – kiekvieną dieną sėsdavom į laivą ir tiesiog plaukdavom aplink miestą. Ypač smagu paplaukioti saulei leidžiantis. Romantikos bei ramybės oazė.
Ką būtume aplankę, jeigu būtume likę Venecijoje dar kelioms dienoms?
– Užsisakę ekskursiją į prosecco daryklas ir vynuogynus
– Sudalyvavę stiklo pūtimo ekskursijoje Murano saloje
– Aplankę Gran Teatro la Fenice
– Nuėję į klasikinės muzikos koncertą
– Aplankę kelis muziejus ar bažnyčias
Ką rekomenduotume žinoti prieš vykstant į Veneciją?
Reikėtų iš karto susitaikyti su turistų srautais bei ypač lėtu eismu dėl didelio miesto svečių kiekio. Lankėmės Venecijoje net neprasidėjusiam turistinio piko metui, tačiau sunku suvokti masę turistų vasaros laikotarpiu.
Kai kurių turistinių gatvių nėra kaip aplenkti siauromis atokiomis gatvelėmis, tad pravartu apsišarvuoti kantrybe.
Rekomenduojame lankytis darbo dienomis: ir žmonių mažiau, ir kanalai nėra tokie „kvapnūs“. Taip, kanalai kad ir kokie ryškūs bei viliojantys atrodo, atėjus savaitgaliui bei atšilus orui tampa keliantys ne tokius malonius jausmus. Sakoma, jog 90 procentų miestiečių nuotekų keliauja būtent ten, kur plaukioja gražuolės gondolos.
Rinkitės būstą su galimybe pasigaminti maisto patiems. Patikėkite, su tokiais turgaus laimikiais galima labai maloniai save palepinti.
Venecija yra puiki kryptis 2-3 dienų kelionei.
