Talinas jau kuris laikas buvo trokštama kelionės kryptis. Tačiau visi žinome kaip būna – kuo arčiau, tuo, rodos, sunkiau nusigauti. Šis miestas mus viliojo įvairiausiomis nuogirdomis: skandinavišku modernumu, ypatingai jaukiu senamiesčiu bei pažangia gastronomija. Netgi į mūsų studiją atvykę svečiai iš užsienio lyg užburti kartodavo, jog Talinas iš visų Baltijos valstybių sostinių jiems paliko geriausią įspūdį. O po saldaus Michelin gido žvaigždučių lietaus Estijoje smalsumas paėmė viršų ir laukti nebegalėjome – rugpjūtį sėdome į automobilį ir patraukėme šiaurės link.
Dabar, vos prieš kelias savaites Latvijai pasipuošus pirmąja Michelin žvaigždute, Lietuvoje ypatingai ši tema tapo aktuali. Portalų skaitytojai nepaliauja piktintis, jog „mes ir vėl likome treti“, o restoranų šefai kovoja su vidiniu stresu ir gyvena viltimis, jog jau labai greitai bus ir jie pastebėti didžiausio restoranų vertintojo pasaulyje. Tačiau mūsų akimis, į Michelin reikia žiūrėti ne kaip į ilgai išsvajotą priėmimą į gastronomijos elito būrį (visi juk suprantame, kad tokios mažos rinkos kaip Baltijos šalys turi pačios susimokėti už šį prestižinį pripažinimą), o kaip į galimybę kuo geriau išvystyti turizmo sektorių šalyje ir pritraukti smalsių bei išalkusių svečių iš viso pasaulio. Verta priminti, jog Michelin vertintojai žvaigždutes dalina pagal šalies maisto kokybę, todėl skirtingose šalyse vieną ar dvi žvaigždutes turinčiuose restoranuose galite pavalgyti su ypatingai skirtingomis patirtimis, kurios ne visuomet bus vertos jūsų laiko ar pinigų.
Grįžtant prie Estijos, neįmanoma nepasidžiaugti kaimyninės (juk galima pasakyti ir taip, tiesa?) šalies genialiu sprendimu susimokėti Michelin gidui bei pasikviesti vertintojus karantino pabaigos laikotarpiu. Vos pasibaigus pandemijos pikui gautos raudonos žvaigždės iš karto nutiesė platų kelią turistams Estijos link. O ką tai reiškia? Daugiau turistų = klestinčios viešbučių, maitinimo, pardavimų sritys. Didesnės pajamos = stabilesni verslai, didesni sumokami mokesčiai valstybei bei geresnė gyvenimo kokybė.
Lietuvoje gyvename užburtame rate: vartotojas žiūri į verslus kaip į priešus, kurie tik ir nori pasipelnyti, o verslai nesuvokia, jog reikia ne tik pasiimti pinigus, bet ir investuoti į kokybę. Kol šis ratas nesustos, tol nejudėsime į priekį. Ir padėk mums, Viešpatie, su maitinimo įstaigų naujomis kainomis, po pirmųjų Michelin žvaigždučių dalybų Lietuvoje.
Trys dienos skirtos vien Talinui yra per mažai, todėl sugrįžti ten dar kartą tikrai labai norisi. Susiplanavome trumpos kelionės metu pažinti Michelin gido pripažintus restoranus įvairiuose pavidaluose: nukeliauti ten, kur jau puikuojasi dvi žvaigždutės, apsilankyti tiesiog į gidą įtrauktame restorane bei pažiūrėti kuo skiriasi restoranas, gavęs žalią žvaigždutę už tvarumą gastronomijoje.
Blogiausia šioje istorijoje tikriausiai tai, kad po sočių vakarienių aplankyti vietinius barus tiesiog fiziškai nebebuvo jėgų. Kur jau kur, bet Taline maisto koma ištikdavo labai greitai. Todėl viduje ir gyvena jausmas, jog neaplankėme dar labai daug vietų, į kurias norėjome patekti.
Vos įžengus į Talino senamiestį akis patraukė milžiniškas gėlių turgus su stebėtinai žemomis kainomis. O kuo toliau – tuo buvo smagiau. Juokavome, jog miesto centras – tai Anglijos miestelio ir vikingų kaimo hibridas. Nieko panašaus į tai, ką matome Vilniaus ar Rygos senamiesčiuose. Visi trys jie tokie skirtingi! Tačiau Talinas buvo iš vis kitoks. Jis kupinas skandinaviškos nuotaikos, architektūros. Požymių, jog čia kažkada buvo sovietų sąjunga praktiškai nėra. Vienintelis panašumas su Lietuva – tie patys gintariniai karoliai, megztos kojinės ir vilnonės pirties kepurės suvenyrų parduotuvių vitrinose.
Kita miesto dalis, anapus senamiesčio, taip pat buvo moderni ir pasipuošusi aukštais, blizgančio stiklo pastatais. „Lyg vaikščiočiau Stokholme“- išlemenau Martynui pamažu suprasdama kodėl Talinas iš turistų gauna tiek daug pagyrų.
Estijos sostinės senamiesčio širdyje jaukiai įsikūrę tradicinio maisto įstaigos, tavernos. Tarp jų – keli žvaigždutėmis pasipuošę ir bromuose pasislėpę restoranai. Deja, tačiau mūsų taikinyje buvo vietos, kurios labai sėkmingai veikia senamiesčio pašonėse.
Pastebėtas, tačiau neapdovanotas žvaigždutėmis R14
Rotermann kvartale, tarp modernių pastatų čia įsikūręs visas gastronomijos miestelis: kepyklos, kavinės, restoranai, vyninės.
Iš šono žiūrint galima pagalvoti, jog esi estiškoje Senatorių pasažo versijoje. Tik daug didesnėje ir painesnėje. Restoraną radom iš karto, nes čia pūpso raudonos lentelės, nurodančios, jog Michelin vertintojai šią vietą pastebėjo, įvertino ir į gidą įtraukė dvejus metus iš eilės. Tačiau iki žvaigždutės pritrūko.
Vos įėjus į restoraną akys pradėjo mirgėti iš nuostabos: aukštomis lubomis, vitrininiais langais bei raudonomis plytomis pasižyminti erdvė iš karto pasirodė jauki, moderni, tačiau nestokojanti intymumo kiekvieniems restorano svečiams. Minusas – labai prastas apšvietimas patiekalų nuotraukoms, tačiau tai toli gražu ne kiekvienam svarbi detalė.
Pasitikimui: juoda naminė duona su česnakų sviestu. Labai saugus pasirinkimas, patenkinantis daugelio valgytojų receptorius. Užkandžiams išbandėme jautienos kapotinį ant brioche bandelės su kaparėliais bei krienų kremu ir traškios polentos kąsnelius su kumpiu ir džemu. Abu užkandžiai buvo fantastiški.
Gaila, tačiau pagrindiniams patiekalams pritrūko truputį dvasios. Mano aštuonkojis su migdolais, bulvytėmis ir paprikų padažu buvo tikrai neblogas. Martyno pasirinktas jūrų ešerys su špinatų – jogurto padažu bei topinambais pasižymėjo blankiu skoniu ir labiau priminė dienos pietų patiekalą. Skonių įvairovei gauti užsisakėme du papildomus garnyrus: šviežas salotas su balzamiku ir vynuogėmis bei keptus kalafiorus su sviestu ir ciberžole. Kokybiška ir gardu.
Vakarienė tikrai buvo vykusi: geras aptarnavimas, didelė bei verta dėmesio vyno korta, skanūs patiekalai. Lėkštėse nieko neliko. Tačiau tada kartu su desertais ant stalo nugulė ir nusivylimo debesis. Bandyti pateisinti restoraną sakant, jog mūsų pasirinkimai buvo blogi nėra išeitis. Pamenu kaip parašius socialinėje medijoje pora mažyčių kritikos žodžių vienai Klaipėdos desertinei gavome atsakymą, jog nereikėjo rinktis būtent tų kepinių. Suprask, visi desertai ypatingai skanūs, išskyrus tuos, kuriuos mes ragavome. Baikit baikas, taip nebūna.
Lygiai taip nutiko ir su R14 desertais. Susukti skanius ledus nėra raketų mokslas. Žinau, nes kiekvieną vasarą patys gaminame natūralius ledus, kurie būna labai gerai įvertinti studijos svečių. Ir prastų ledų gardžiais tikrai nepadaro sauso ledo šou. Bėgantis bedvasis tiramisu tik labiau įrodė, kad restorano konditeris yra labai liūdnas ir savo darbo nemėgstantis specialistas arba restoranas konditerio iš vis neturi.
Nors desertai gadino visą vakarienės nuotaiką, tačiau apsilankyti vis vien rekomenduotume. Verta atsigerti puikaus vyno ir pasimėgauti nuostabiais užkandžiais.
180 by Matthias Diether – dviejų Michelin žvaigždučių ir keturių valandų vakarienės patirtis
Man tai buvo pirmoji vakarienė žvaigždutę turinčiame restorane. Ką aš čia, šis restoranas turi net ne vieną, o dvi! Martynas savo Michelin patirtis pradėjo Vengrijoje, restorane, kuriame pavasarį pats stažavosi, sėmėsi idėjų bei mėgavosi vakarienėmis.
Neslėpsiu, labai laukiau šio vakaro dėl dviejų priežasčių: tai turėjo būti nauja, įspūdinga patirtis ir faktas, kad sėdėsime prie šefo stalo dar labiau žadino profesinį smalsumą.
Ypač formali aplinka, aprangos kodas ir perdėtas personalo mandagumas vertė nuo pirmų minučių jaustis nejaukiai. Visi svečiai pirmiausiai buvo pasitikti ir palydėti į lounge zoną. Viena po kitos, pasipuošusios nedrąsiomis šypsenomis bei išsigandusiais žvilgsniais, poros buvo sodinamos ant minkštų krėslų aplink židinį. Pasitikimui siūloma šampano taurė. Po pusvalandžio laukimo stalus pasiekia šefo pasitikimo užkandžiai: keturi kąsneliai skirtingų skonių. Na ir po dar 15 minučių, pagaliau (!) buvome pakviesti į savo vietas prie šefo stalo vakarienės pradžiai.
Smalsu buvo matyti besidarbuojančius virėjus. Viskas pasiruošta ir sustygiuota lyg kareivinėse. Šefo žvilgsnis, kaip ir tikriausiai pridera dvi žvaigždes gavusiam profesionalui, arogantiškas bei šaltai palydintis kiekvieną svečią.
Patiekalai buvo patiekiami pusvalandžio tarpais. Mažos porcijos, atspindinčios pažangias maisto ruošimo technologijas ir meistriškai įvaldytas įvairiausias technikas. Vaizdas lyg iš filmo, tačiau svarbiausio pritrūko – nebuvo jausmo. Meistrystėje paskendęs kolektyvas, rodos, verčiasi per galvą konkuruodami kas geriau dirba. Šefo ledinis žvilgsnis jam net neleidžia pasisveikinti su per metrą sėdinčiais restorano svečiais, perdėtai mandagus personalas įkyriai lydi net į tualetą. Prabangoje pabūti visuomet yra smagu, tačiau tik tuo atveju, kai ji yra saikinga ir yra gerbiamas privatumas.
Taip norėjosi laisvai bendrauti su virtuvėje besisukančiais somelje, šefais, pagalbiniais virėjais. Norėjosi tikrumo, bendrystės, o ne žiūrėjimo į procesą kaip pro zoologijos sodo langą.
Maistas buvo labaI gardus. Tačiau praėjus daugiau nei pusei vakarienės vis dar bijojome, jog pakloję 600 eurų sumą išeisime alkani. Kaip bebūtų, su paskutiniais kąsniais sotumo jausmas apsigyveno skrandyje iki ryto.
Martynas vis prisimena žymaus maisto kritiko žodžius, jog į Michelin restoranus vaikšto snobai ir yra linkęs šia nuomone vadovautis. Tiesa, vakarieniaudamas žvaigždę turinčiame restorane Budapešte, jis tokio šaltumo nepatyrė. Ir maistas, sakė, buvo daug įsimintinesnis bei įdomesnis. Ir aš negaliu nesutikti – rašydama po pusmečio šį įrašą turiu atsiversti vakarienės pabaigoje gautą meniu, kad prisiminčiau ką su kuo valgėme. Tai vienintelė vieta, kurioje valgėme Taline ir kurios prisiminimai apie maistą išblėso labai greitai.
Apsilankyti žvaigždutėmis apipiltame restorane yra verta. Ir viskas puiku, jeigu žmogus supranta, jog jo siela dainuoja lankantis tokiose vietose. Lygiai taip pat gerai, jei supranti, jog maistas turi kelti jausmus bei sujungti žmones pokalbiams ir bendrystei. Mes esame pastarojo maisto mylėtojai ir keturių valandų (!) vakarienė palaipsniui tapo nuoboduliu. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog gailimės patirties, išleistų pinigų, nepastebime viso įdėto darbo ar nesuprantame už ką restoranas 180 by Matthias Diether buvo įvertintas! Tokiais atvejais visuomet gera suprasti ko ieškai ir kas teikia didžiausią džiaugsmą. Neįtikėtinus įspūdžius paliko šukutė su kaliarope ir saldžios duonos traškučiu, balandėlio krūtinėlė su avietėmis ir kalafioru, Black angus jautienos išpjova su kavos padažu bei šparagais ir desertas su rabarbarais, kefyru bei salierų sultiniu. Verta? Bent kartą gyvenime tikrai taip!
Fotografiska – vieta, gavusi tvarumo gastronomijoje įvertinimą
Dabar galim drąsiai teigti, jog restoranas, esantis ant fotografijos galerijos stogo yra tikrų tikriausia reabilitacija. Čia lankėmės pietų metu ir pati padavėja sakė, jog tai puikiausias laikas ramiai išragauti meniu bei gauti geriausias patirtis. Ir ji neklydo!
Kai restoranas nėra pilnas, kiekvienas svečias gali būti sutiktas su ypatingu dėmesiu. Mums buvo detaliai papasakota apie kiekvieną patiekalą, supažindinta su ingredientais, maisto paruošimo technikomis. Tokio gero aptarnavimo dar niekur nebuvome patyrę. Būten Fotografiska restorane jautėmės laukiami bei savi.
Kadangi buvo pietūs, nusprendėm išragauti užkandžius bei desertus. O atsižvelgdami, kad dar ir studijoje dirbti nereikia, pasimėgauti jų kuriamais kokteiliais.
Čia mes džiaugėmės trimis nuostabiai skirtingomis duonomis (Fotografiska turi apačioje ir savo kepyklą) su miso sviestu. Jautienos kapotinis su vidurio rytų prieskoniais buvo vienas skaniausių kapotinių, kokius abu esame valgę. Tai buvo naujas skonis, kurio taip kruopščiai ieškome besileisdami į gastronomines keliones. Ne veltui, kaip kad mums buvo pasakojama, šefas šio patiekalo receptą slepia po penkiais užraktais.
Šveicarų mėgstamo bulvių blyno rosti interpretacija taip pat kėlė džiaugsmą. Užkandžius ragauti baigėme sūdytos žuvies užkandžiu su ikrais.
Širdis dainuoti nesiliovė ir pasirodžius desertams ant stalo. Mėlynių pyragas su juodojo česnako padažu buvo puikus, tačiau vasaros sezonui truputį per sunkus. Pavlova su rožių-kefyro ledais ir marinuotomis braškėmis tapo geidžiamiausiu pietų patiekalu.
Restorano barmenų gaminami kokteiliai taip pat paliko puikų įspūdį.
Ši patirtis buvo tai, ko ir ieškojome: nauji skoniai, jaukumas, personalo draugiškumas bei džiaugsmas laisvai bendrauti, mėgautis ir juokauti gero maisto apsuptyje. O ir sumokėjome už maistą ir gėrimus dviese 100 eurų.
Maisto rojus?
Pats galerijos pastatas, kuriame ir yra įsikūręs Fotografiska restoranas yra Talino stoties rajone. Vos įžengus į rajoną apėmė didelė nuostaba. Čia yra tikrų tikriausias maisto rojus! Kur tik pažvelgsi – visur maisto furgonai, kioskeliai, ledainės, barai, restoranai. Įprastai atgrasus stoties kampas čia yra saugus ir sirpte sirpstantis nuo gastronominės (ir ne tik) kultūros.
Čia įsikūręs estų sidro baras Nudist (šių puikių gėrimų galite paragauti pas mūsų kaimynus Sidro Istorijos) ir dar daugybė vietinio alaus barų su neįtikėtinu pasirinkimu. Būtent vietinio alaus ragavome bare St. Vitus ir mums labai patiko!
Kokteiliais mėgavomės neįprastoje F Hoone aplinkoje. Jie buvo puikūs! F Hoone turi ir neblogą maisto meniu, tačiau tikimės, jog paragauti patiekalų pavyks kitą kartą ateityje.
Talino centrinis turgus
Paskutinė maisto diena buvo praleista Talino centriniame turguje, kuris taip pat įsikūręs ne kur kitur, o prie traukinių stoties. Nemeluosiu, nieko iš turgaus nesitikėjome prisiminę mūsų liūdną Halės turgaus vaizdą. Tačiau labai labai klydome. Turgus neįtikėtinai tvarkingas, gyvas ir turintis begalę skirtingų pasaulio virtuvių maisto salelių. Akys raibte raibo nuo pasirinkimo.
Pradėjome nuo Samsa šeimos verslo, kuris kepa puikius milžiniškus čeburekus bei specialioje krosnyje ruošia uzbekišką duoną. Ragavom abiejų ir viskas buvo ypatingai skanu!
Baojamm salelėje kimšom puikias bao bandeles su traškia vištiena. Ne tik patiko, bet ir buvo gardaus vaizdo akims.
Pelmen paserviravo naminių tradicinių koldūnų. Man, kaip koldūnų gamintojai namuose, patiko, bet Martynui iki pilnos laimės pritrūko žiupsnelio meilės (ir druskos). Tiesa, jie turi labai įdomių koldūnų kombinacijų, kurias verta išragauti kiekvienam naujienų ieškančiam maisto mylėtojui.
Pusryčiams – Levier Cafe
Susidūrėm su problema, kad savaitgaliais nedirbo nė viena aplink mūsų gyvenamą vietą esanti kepykla. Tad papusryčiauti užsukome į šalimais R14 restorano esančią Levier Cafe. Labai moderniai atrodantis pastatas, panašus į viešbučio restoraną. Tokie vaizdai įprastai nieko gero nežada, tačiau jau labai greitai turėjau atsiimti savo pirminius nusistatymus.
Bandelės buvo tikrai gardžios – mat jie kitoje miesto dalyje turi ir kepyklą! O pusryčių meniu žibėjo neįprastomis ingredientų kombinacijomis iš gerosios pusės. Martynas džiaugėsi estiškais pusryčiais su bulvytėmis, marinuotais agurkėliais, porketa, keptu kiaušiniu bei žolelių padažu.
Mano pasirinkta plakta kiaušiniene su trumais, avokadu, salotomis bei bulvytėmis buvo tokia puiki, kad bevalgydama mintyse jau įsivaizdavau kaip atkartosiu tai namuose. Gaila, jog šis planas iki šiol guli stalčiuje neįgyvendintas.
Visą laiką skaniai kramsnoję Taline kėlėm klausimą: ar Estija visuomet buvo visa galva aukščiau už Lietuvą gastronomijoje, ar tokias pastangas kelti restoranų lygį paskatino į šalį atvykę Michelin vertintojai?
Atsakymą į kamavusį klausimą radome šį rudenį, kai Martynas buvo pakviestas teisėjauti Europos jaunųjų virėjų konkurse. Paskelbus rezultatus paaiškėjo, jog visose nugalėtojų komandose buvo bent po vieną dalyvį iš Estijos ir Olandijos.
Džiugu dėl kaimynų ir jų didelio savanoriško indėlio į turizmo puoselėjimą, gastronomiją bei tvarumo paieškas joje. O tuo tarpu mes laukiam savų žvaigždučių ir tikimės, jog jos neapsvaigins talentingų šefų ir nesupriešins maisto mylėtojų.
Bet kokiu atveju, mes dar kartą keliausim į Taliną paieškoti kažko naujo ir skanaus. Taline, buvo puiku. Iki pasimatymo!
